Mamulė Mū ir varna

Plast plast plast. Tai Varna atskrido paplasta. Ir nusileidoant aptvaro šalia Mamulės Mū.

– Dėkis kaip niekur nieko! Apsimesk, kad paprasčiausiai stovi pievoj ir ėdi žolę, – žėrė Varna, tarsi ją kas vytųsi.

– Kad man nė apsimesti nereikia, Varna, – tarė Mamulė Mū. – Juk aš iš tikro paprasčiausiai stoviu pievoj ir ėdu žolę!

– Tikrai? Vadinasi, šiandien nei per tvorą šokai, nei po medžius laipiojai, nei dviračiu važinėjaisi? Ir šiaip nieko keisto neišsigalvojai?

– Ničnieko, – tarė Mamulė Mū. – Išvis nieko keisto.

Ji dar grybštelėjo žolės. Dar kartą pagalvojo.

– Ak, tiesa. Prieš pietus buvau peršokusi tvorą. Truputį pasivažinėjau dviračiu, – prisiminė ji. – Dar užėjau į biblioteką...