Puokiai

„Piekis galutinai susiejo savo gyvenimą su Puokiais ir visiškai susiliejo su gamta“.
Tai vienas iš paskutiniųjų knygos sakinių, nusakantis svarbiausią knygos motyvą - žmogaus ir gamtos ryšį, artumą. Puokiai - iš gamtos kilusios fantastinės būtybės, kurias išvydo Edgaras Valteris, ilgai stebeilijęs į miško pelkynėse, šalia kurių gyveno paskutiniaisiais gyvenimo metais, kyšančius žolių kuokštus.