Vieną kartą

...kažin ar galima atskirti pasaką nuo gyvenimo. Pasaka ir gyvenimas - dvi tos pačios monetos pusės, siela ir kūnas.
Pasaka, fantazija nėra nebūtų dalykų ir tuščias išsigalvojimas. Neįmanoma sugalvoti to, ko nepatyrėme, nenujautėme, nepastebėjome savyje ir vienas kitame, drauge būdami.
Gyvūnų sužmoginimas pasakose ne atsitiktinis. Mus su jais sieja daug kas: panašūs fiziologiniai poreikia, socialinė elgsena, gebėjimas liūdėti ir noras žaisti. O skiria - tik žmogus moka juoktis, svajoti, mylėti. Ir kurti.
Pasaka, fantazija, kūryba yra žmogaus gyvenimo šerdis. Tai iš ten kyla buvimo džiaugsmas, šypsena, juokas, - o po to taip labai kasdien vis labiau trūksta.
Ir gaila, kad augdami nuo pasakos tolstame. Kuo labiau tolstam, tuo labiau ji yra reiklainga, kad ir toliau būtume žmonės tarp žmonių.