Piktasis pono Dekarto genijus

Dekarto niekaip neapleidžia abejonė dėl viso pasaulio netikrumo. Padedamas (o gal vis dėlto persekiojamas) papūgos Barucho, mąstytojas nuolat klausinėja savęs: ar šie daiktai tikri? Ar mano pojūčiai manęs neapgauna? Kaip žinoti, kad tai ką jaučiu, yra tikra? Ar kartais nesapnuoju? Kas yra tikrovė? Taip Dekartas ilgai galvoja, kas tikra ir kas ne, ir staiga suvokia, kad tai jis, o ne kas kitas galvoja. Dekartas toliau samprotauja, kad nors ir žmonių juslės kartais būna apgaulingos, vienintelis neabejotinas faktas tas, kad galvodamas žmogus galvoja pats, ir dėl to iš tikrųjų egzistuoja: „mąstau, vadinasi, esu“.