Liūdna pasaka

Apysaka pradedama lyrine įžanga, kuria kreipiamasi į moterį, grįžtama į jaunas dienas, gailimasi, kad jiedu anksčiau nepažinoję vienas kito. Biliūnas jausmui suteikia pirmenybę. Siužetinėje apysakos pradžioje pasirodo jau pažįstamas Biliūno pasakotojas – ligotas, jautrus žmogus, paskutinėmis dvasios galiomis įsižiūrintis į gyvenimo grožį, į žmones, besistengiantis juos suprasti. Svarbiausias pirmosios dalies įvykis – susitikimas su sena moterimi. Pasakotojas akcentuoja moters – Juozapotos – akis, nes toks įspūdis svarbiausias. Savitai kalbama apie kūną ir reakcijas – svarbus jutimas. Kontekstinės dalys atskleidžia skaudžią datą – 1863 metus, sukilimą. Atsiskleidžia ir Juozapotos mylimojo – Petro – portretas. Jis išėjo į sukilimą ir nebegrįžo. Pabrėžiama, kad mylintys ir mylimi yra labiau pasiryžę aukotis, trokšta teisybės.

Biliūnas pirmasis lietuvių literatūroje žengia žingsnį į nežinomybę, į dvasinius vingius. Pasakotojas atskleidžia tolimesnes Juozapotos gyvenimo užuomazgas – kalėjimą, ligą, pagimdytą negyvą kūdikį. Apysakos turinys susidaro iš to, kas neįvyksta. Kiekvieną dieną pasakotojas tarsi susitinka su jau žinoma Juozapota, ir tai kartojasi bauginančiu nuoseklumu. Nerandama tiesioginių atsakymų, todėl klausimai kartojami ir pateikiami lyg atsakymai. Fragmentą sudaro dvi dalys. Pirmoje nuotaika baugi, nerami, nes susiduriama su paslaptimi, antroje dalyje pasikeičia pasakotojo intencija: siekiama nebe sužinoti, o perskaityti senos moters veidą – raukšlių raštas perteikiamas kaip ypatinga atskira patirtis. Pasaka apie Juozapotą yra išskaityta iš jos veido ir išgirsta iš žmonių. Pateikiamas toks pasakojimo būdas, kuriame tikra ir netikra susipynę, kur likimas žaidžia žmonėmis ir gyvenimais. Apysaka yra liūdna, netgi tragiška: jauna, graži, laiminga moteris patenka į tokias istorijos situacijas, kurioms negali pasipriešinti, negali nei išgelbėti mylimo vyro, nei pati išsigelbėti.