Ferdinandas Nuostabusis

Iš pradžių jis buvo tiesiog Ferdinandas. Šuo, mėgstantis gulėti ant sofos, klausytis šeimininkų kalbų, spyruoklių girgždesio ir plaunamų puodukų dzingsėjimo. Kol vieną kartą nusprendė atsistoti ant dviejų kojų. Užpakalinių, suprantama. Iš pradžių buvo sunku, bet greit Ferdinandas žingsniavo pasišvilpaudamas, tarsi visą gyvenimą tik tą ir būtų daręs. O kiek įdomių dalykų galima pamatyti atsistojus: namai, pasirodo, turi stogus, medžiai - lapų vainikus, o virš visko yra žydras dangus su debesimis… Niekas keistai į jį nežiūrėjo - ypač po to, kai įgijo rūbus, taigi, Ferdinandas pasijuto kaip žmogus. Ir pradėjo gyventi kaip žmogus. Valgė restorane, gyveno viešbutyje, važinėjo traukiniu. Tiesa, iš pradžių buvo sunku ištverti nesivijus per kelią bėgančio katino, bet prisitaikė ir prie to. Nėr ko sakyti, žmonės turi kur kas daugiau privilegijų, - jie gali eiti ten, kur šuns niekas neleistų. Kita vertus, šuniška uoslė gali praversti ten, kur žmogui nėr kuo pasikliauti. Arba iltys. Iltimis galima net vagis gaudyti, Ferdinandas išbandė, nors jums nerekomenduoju. Nebent jūs koks slaptas šuo...