Tai trečioji knyga apie Artūrą ir minimukus. Ant voro atnešto ryžio grūdo perskaitęs pagalbos šauksmą, Artūras suvokia, kad minimukams gresia pavojus ir kad negalima gaišti nė akimirkos. Kaip tik tą valandėlę jo tėtis sugalvoja išvažiuoti anksčiau, nei buvo numatyta, ir jau nekantrauja prie savo automobilio vairo. Priblokštas Artūras įspėja senelį: gal jis galės padėti minimukams... Bet mintis, kad Selenijos gyvybė kabo ant plauko, jam nepakeliama.
Padedamas šuns Alfredo, jis pabėga iš tėvų automobilio ir naktį grįžta pas senelius...