Agathos Christie knygų serija. 11 knygų anglų kalba

Agata Kristi puikiai išmanė skaitytojų intrigavimo ir klaidinimo meną. Ji sumaniai sugriauna savo pačios skaitytojui įteigtą nuomonę apie nusikaltėlio asmenybę, nusikaltimo motyvą, vietą ir laiką, ir netgi priverčia suabejoti, nusikaltimas tai ar ne. Niekas iš jos personažų nėra laisvas nuo įtarimų. Jos personažai – sudėtingos asmenybės, todėl tiek nusikaltėlis, tiek nekaltas įtariamasis gali turėti tokią pačią „asmenybės struktūrą“. Kristi romanų herojai dažniausiai turtingi žmonės, užklupti finansinių problemų, kurios ir nuveda prie žmogžudystės. Agata Kristi buvo ir novatorė, kuri sulaužė tuo metu madingas klasikinio detektyvo rašymo taisykles. Tai įvyko 1926 metais, kai pasaulį išvydo vienas iš geriausių jos detektyvinių romanų „Rodžerio Ekroido nužudymas“. Paaiškėjo, jog žudikas yra ne kas kitas, o žmogus, pasakojantis tą istoriją. Skaitytojai ir vėl apsigavo: pasakotojas, kaip ir seklys, iki tol turėjo savotišką nekaltumo prezumpciją. Tiek plunksnos broliai, tiek kritikai, tiek ir detektyvinio žanro gerbėjai apkaltino autorę nesąžiningu žaidimu. Polemika, kurią sukėlė „Rodžerio Ekroido nužudymas“, pasitarnavo autorei: ši diskusija padarė neblogą reklamą ir pritraukė naujų skaitytojų. Po „Rodžerio Ekroido nužudymo“ publikacijos ji kasmet išleisdavo po vieną, o kartais net po dvi naujas knygas. Ir beveik kiekviena iš jų tapo bestseleriu.

Kristi pasaulėžiūra konservatyvi ir racionali. Ji griežtai pasisakė prieš tuos detektyvinius kūrinius, kurių autoriai nepaiso moralės normų. „Niekas ir pagalvoti negalėjo, kad ateis tokie laikai, kai detektyviniai romanai bus skaitomi dėl juose aprašomų smurto scenų, dėl sadistinio pasitenkinimo, dėl paties žiaurumo“, – rašė ji savo autobiografijoje. Ji pati visuomet vengė smulkiai aprašinėti nužudymo detales – pasitenkindavo trumpa ir būtina informacija. Galima drąsiai teigti, kad visas jos knygas vienija tikėjimas gėrio pergale. Agata Kristi rašė savo bei skaitytojų malonumui ir nekėlė sau sudėtingų literatūrinių uždavinių. Apie tokią literatūrą yra įprasta kalbėti iš aukšto, kaip apie antrarūšę. Bet pasaulis taip sutvarkytas, kad skaitytojas skaito būtent dėl malonumo. Jeigu literatūra ne tik auklėja, šviečia, bet ir padeda pailsėti, atsikratyti įtampos, vadinasi, ji egzistuoja ne veltui.