Puota • Faidonas

Iš graikų kalbos vertė Merkelis Račkauskas.
„Invadą“ parašė V. Sezemanas
Knygą (jai 90 metų) reikėtų įrišti. Originalūs viršeliai minkšti, tad laikui bėgant dilo. Knygos puslapiai visi, tvarkingi.

Platonas ieškojo tiesos, gėrio, grožio ir kitų idealų, kurie jo filosofijoje yra glaudžiai susiję. Jie analizuojami pačiais įvairiausiai aspektais. Siekdamas tuos idealus pagrįsti teoriškai, Platonas ieškojo visuotinių stabilių pagrindų, kurie padėtų paaiškinti žmogų, pažinimą, gyvenimą. Bet Platono tarsi nedomino tai, ką jis matė. Mąstymo ir fantazijos galiomis jis kūrė abstrakčius idealus, o juos įgyvendinti patikėjo valstybei. Todėl visa Platono filosofija glaudžiai susijusi su valstybės teorija. Galima manyti, kad sudėtingus teorinius ieškojimus jis buvo pajungęs vienam tikslui – valstybės problemų sprendimui. Vis dėlto nemažai dėmesio Platonas skyrė ir kitoms gyvenimo sritims.
Dialoge „Puota“ Platonas sužadino viltį sakydamas, kad ieškodami meilės ieškome antrosios savo pusės, nuo kurios, pasak mito, kadaise už bausmę žmogus buvo atskirtas. Jei surandame tą antrąją pusę – tai ir įvyksta didingas meilės kaip susiliejimo ir tarsi sugrįžimo į savo pirmapradę būseną įvykis ar net stebuklas. Būtent šiuo teiginiu niekas iš puotos dalyvių nenorėjo patikėti. Nenorėjo patikėti TADA, nepatikėtų ir dabar. Dabar Platonui gal ir į akis nusijuoktų...
„Puota“ – vienas geresnių Platono dialogų, linksmas, tačiau kartu ir rimtas. Filosofija čia perteikiama meistriškumu stiliumi, tad ji nėra nuobodi ir migdanti. Knygą skaityti tikrai padeda Vytauto Ališausko gana išsamūs komentarai. Vis dėlto „Puota“ nėra lengvas laisvalaikio skaitinėlis, jai reikia pasiruošti. Kaip „išsireiškė“ viena sena bibliotekininkė, tokias knygas reikia „skaityti kokiam nors kamputy, šiltai susisukus į kupranugario vilnų pledą ir vienam lūpų kamputy laikant saldymedžio lazdelę“.