„Yra tokia meilė, kuri prilygsta kankinimui...“
XIX a. vidurio Peterburgas – drėgnų šešėlių, dvokiančių smuklių, slapto ištvirkavimo ir pūvančių jausmų miestas, kuriame jaunas jautrios sielos skurstantis rašytojas Vania Petrovičius priverstas kankintis stebėdamas savo vaikystės meilės bajoraitės Natašos Ichmenevos nuopolį: vedina aklos aistros, lengvabūdė gražuolė paaukoja savo garbę, kad taptų meiluže Aliošos, vienintelio įpėdinio turtuolio kunigaikščio Valkovskio. Kas slypi už išorinės rusų aristokratijos prabangos, kokias nuodėmes slepia intriganto ir ištvirkėlio Valkovskis praeitis? Purvinose Peterburgo gatvėse Ivanas sutinka ir ima globoti Nelę – anksti subrendusią, trapią, bet nepalaužiamos dvasinės jėgos našlaitę, kurios didžiulės akys liepsnoja keršto ir nevilties ugnimi. Nelės kančia apnuogins šlyksčias aristokratų paslaptis. ''Pažemintieji ir nuskriaustieji'' - tai meistriška psichologinė drama apie sutryptą orumą, širdies skausmą ir didžiąją nuodėmę – nesugebėjimą atleisti. Ar po juodu Rusijos dangumi dar liko vietos meilei, kuri nežudo?
Žymus XIX amžiaus rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis (1821 - 1881) parašė šį romaną iškart po grįžimo iš katorgos ir tremties (1861), tuo metu, kai kartu su broliu Michailu pradėjo leisti žurnalą „Vremia“. Kūrinys buvo rašomas skubotai, dalimis, tiesiai į spaudą, todėl jame jaučiamas didelis emocionalumas ir šiek tiek „melodramatiška“ struktūra, būdinga to meto populiariems prancūzų romanams (pvz., Viktoro Hugo įtaka).
Nors amžininkų kritika (ypač N. Dobroliubovo) priėmė romaną santūriai, pasaulio literatūroje „Pažemintieji ir nuskriaustieji“ užima unikalią vietą. Tai pirmasis kūrinys, kuriame Dostojevskis taip ryškiai supriešina egoizmą ir pasiaukojimą. Jame pirmą kartą pasirodo rašytojo vėlesnei kūrybai būdingas „psichologinis kankinimas“ ir gilus gailestis „mažajam žmogui“. Šis romanas tapo moraliniu pamatu, ant kurio vėliau iškilo tokie šedevrai kaip „Nusikaltimas ir bausmė“ ar „Idiotas“.
Kieti viršeliai, 460 p. Vertė L. Žurauskas.