Pasakos

Retas nežino Anderseno pavardės ir jo žymiausių pasakų ("Bjaurusis ančiukas", "Mergaitė ir degtukai" ir t.t.), tačiau didysis pasakėtininkas kūrė ne tik vaikams. Daugelis tekstų nėra perleidžiami dėl religinio turinio, sudėtingesnių problemų nagrinėjimo. 1992 metais "Caritas" leidykla ėmėsi pateikti visuomenei tuos tekstus. Jie jau seniau buvo išversti žymiojo kalbininko Jono Balčikonio (jo ir įvadinis žodis), bet nebuvo prieinami sovietmečiu. Po šios knygos įvairios leidyklos išleido ne vieną H. K. Anderseno pasakų knygą, bet jos čia spausdinamų pasakų neskelbia, o jos vertos įsiskaitymo.
Anderseno kalba išraiškinga, bet paprasta, – keliais sakiniais jis sugeba perteikti subtiliausius jausmus, giliausias emocijas. Jo pasakos moko, kad dažniausiai išvaizda yra apgaulinga, nes tikras grožis – tai ne dailūs apdarai, šauni laikysena, bet graži ir jautri siela. Anderseno pasakose pinasi realybė ir išmonė, poezija ir kasdienybė, visai įprasti ir fantastiški veikėjai; čia veikia karaliai ir karalienės, stebuklingos būtybės, undinėlės, fėjos, čia atgyja augalai ir gyvūnai. Šioje knygoje sudėtos 39-ios rinktinės pasakos.