Naktis Lisabonoje

E. M. Remarko romane „Naktis Lisabonoje“, lėtame kaip kino filmas, vaizduojama dviejų porų gyvenimo istorija.

Veikėjai, įsviesti į karo mėsmalę, lieka ištikimi sau, savo principams. Net ir per karo sumaištis žmoguje nemiršta meilės aistra, užuojauta, supratimas.

Nesvarbu, kaip susiklosto tolesnis romano veikėjų likimas, svarbiausia - troškimas ir pastangos mylėti, suprasti pirmiausia savo „aš“, o tada - visą pasaulį.

1942-ieji. Lisabona. Naktis. Težo upės krantinėje vokietis emigrantas nenuleidžia akių nuo laivo, kuris ryt plauks į pažadėtąją žemę – Ameriką. Tai paskutinis laivas, bet vyriškis neturi nei vizos, nei pinigų. Netikėtai jį užkalbina nepažįstamas žmogus ir pasiūlo padovanosiąs bilietus, jei juodu kartu praleis šią naktį, o jis galės papasakoti savo istoriją, kuri prasidėjo 1933 metais Osnabriuke ir pasibaigs čia, Lisabonoje, paskutinėje Europos emigrantų priebėgoje...

„Naktis Lisabonoje“ (1962) – vienas tikroviškiausių ir labiausiai jaudinančių E. M. Remarque‘o kūrinių, talentingai, jautriai papasakota meilės ir lemties istorija.

(kai kurie lapeliai pageltę nuo senumo, nes knyga 1979 metų, galinis lapelis su tiražo informacija šiek tiek įplyšęs apačioje, bet skaitymui netrukdo)