Marti

Žemaitė savo apsakymuose vaizduoja lietuvių valstiečių kasdienybę, vaizdžiai perteikia ne tik juos supančią gamtą, bet ir tipinius XIX a. žmonių paveikslus, papročius ir buitį. Pagrindinė Žemaitės apsakymų tema – moteris ir jos gyvenimas, neretai sunkus ir net tragiškas.
Žemaitės apsakymuose bene pagrindinis tragedijos kaltininkas – pinigai ir begalinis jų troškimas, skurdas ir nedarnūs santykiai. Santuokos dėl kraičio, o ne iš meilės yra dažniausios. Apsakymuose atsiskleidžia visas bendražmogiškų situacijų spektras: laimės troškimas, sunkūs pasirinkimai bei apsisprendimai ne dėl savęs, o dėl kitų, kantrus susitaikymas arba noras priešintis, persekiojantis kaltės jausmas, neištaisomos klaidos.
Šioje knygoje rasite 3 garsiausius Žemaitės apsakymus: „Marti", „Kunigo naudą velniai gaudo" ir „Petras Kurmelis".
Žemaitės (tikrasis vardas Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, 1845-1921 m.) kūryboje labai gerai atsispindi laikmečio, kuomet ji gyveno ir kūrė, istoriniai įvykiai, socialiniai pokyčiai.
Lietuvių literatūros klasike vadinama Žemaitė buvo daugiau nei rašytoja – ji kovojo už moterų teises, žadino jų bendrystę, sąmoningumą, buvo įdomi ir įvairialypė asmenybė. Žemaitės kūryba žymi lietuviškos grožinės prozos pradžią, o šiuo metu Žemaitė išgyvena atgimimą, mat jos kūrybą atranda smalsi jaunoji karta.