Duktė yra duktė

– Tu nekenti manęs, kad sugriovau tau gyvenimą, mama, – tarė ji. – O aš nekenčiu tavęs, kad sugriovei manąjį!

Agatha Christie (1890–1976) – detektyvo karaliene pelnytai tituluojama britų rašytoja, neapsiribojusi vien kriminalinėmis istorijomis. Prisidengusi Mary Westmacott slapyvardžiu, ji kūrė gyvenimiška patirtimi paremtus romanus, kurie tapo tokie pat populiarūs, kaip ir detektyvai. Kaip Mary Westmacott, o ne Agatha Christie, ji galėjo išsakyti tai, ką galvojo apie moters vidinį pasaulį, tėvų ir vaikų tarpusavio santykius. Įsimenantys charakteriai, santūrus stilius, paprastai perteikiama gili gyvenimo išmintis – visa tai, kas geriausia A. Christie kūriniuose, gyva ir M. Westmacott romanuose.

...Ana Prentis, švelni, maloni ir miela moteris, po ankstyvos vyro mirties viena užauginusi dukterį, ima jausti, kad jos gyvenimui kažko stinga. Nuolat susimąstydama, ar nepernelyg savininkiškai elgiasi su dukterimi, ir skatindama dukrą būti savarankiškesnę, ji palengva į gyvenimą įsileidžia naują meilę. Tačiau pasirodo, kad motinos išrinktasis ir duktė sutaria kaip šuo su kate... Priversta rinktis iš dviejų brangiausių žmonių, Ana nutaria aukotis dukters labui. Bet ši auka akivaizdžiai neatneša laimės nei motinai, nei dukteriai. Kiekviena jų – savaip nelaiminga, kiekviena bando taisyti savo nenusisekusį gyvenimą, balansuodamos tarp meilės ir neapykantos viena kitai.

Agatha Christie nepaprastai taikliai, paprastais žodžiais aprašo dukters ir motinos karą, komplikuotus jausmus, amžiną motinos norą savintis vaiką ir amžiną vaiko egoizmą. Visa tai niekur nedingsta ir tuomet, kai vaikai užauga ir palieka namus...