Didysis Getsbis

Svarbiausias XX a. Amerikos literatūros šedevras – pirmą kartą lietuviškai riboto tiražo kolekciniu leidimu su iliustracijomis.
Trečias dešimtmetis, džiazo amžius: prohibicijos įstatymas, Chanel No. 5 kvepalai, pirmasis įgarsintas filmas, Peliukas Mikis, šampanas, čarlstonas ir fokstrotas iki paryčių. Anot F. Scotto Fitzgeraldo, „stebuklų, meno, pertekliaus ir satyros amžius“. I pasaulinio karo veteranas iš vidurio vakarų Nikas Karavėjus persikelia į Long Ailandą, nuvorišų pamėgtą rajoną. Šalia gyvena paslaptingas, bet nepaprastai žavingas trisdešimtmetis Džėjus Getsbis, visoje apylinkėje pagarsėjęs turtais ir pasakiškais vakarėliais. Tai, ką jis pasakoja apie save, kelia rimtų abejonių.
Akivaizdu tik viena – Getsbis myli žavingąją Deizę Bjukenen, kurios prašmatni vila stovi kitapus įlankos. Kadaise Deizė, mergina iš turtingos šeimos, pažadėjo laukti į karą išvykstančio vargšo kareivio Džėjaus, bet ištekėjo už turtuolio atleto Tomo Bjukeneno. Sugrįžęs namo ir sukaupęs turtus Getsbis pasišauna bet kokia kaina ją susigrąžinti.
1896 m. Minesotoje gimęs F. Scottas Fitzgeraldas augo turtingoje šeimoje, net ir tėvui subankrutavus žaisdavo su turtuolių vaikais. Jis įsimylėjo teisėjo dukrą Zeldą Sayre, bet buvo atstumtas, nes negalėjo jos išlaikyti. Vėliau kone per naktį išgarsėjęs savo romanu Šioje rojaus pusėje sugebėjo susigrąžinti mylimąją ir mylėjo ją iki ankstyvos savo mirties 1940 m. Rašytojas 1922 m. paskelbė sprendimą parašyti „ką nors naujo – kad būtų ypatinga ir gražu, ir paprasta + įdomiai suregzta“. Tokiu kūriniu ir tapo Didysis Getsbis. Romanas, pasak kritikų, nešlovina žmogaus dvasios kilnumo, nėra politiškai teisingas, neatskleidžia būdų, kaip išspręsti gyvenimo problemas, nepateikia jokių madingų ar paguodžiančių patarimų. Jis paprasčiausiai yra šedevras.