Dialogai. Apie sielos didybę. Apie sielos nemirtingumą

Dialogais priimta vadinti grupę ankstyvųjų Augustino kūrinių, kuriems suteiktas gerokai suliteratūrinto filosofinio pokalbio pavidalas. Tuo jie skiriasi nuo vėlyvesnių poleminių kūrinių, pagrįstų realiai vykusių debatų stenogramomis. Laikantis paties Augustino įvesto jo raštų skirstymo į knygas, laiškus ir traktatus, dialogus dera priskirti „knygų" grupei. Dialogai, kurių yra buvę 10 (išlikę 9), toliau skirstomi į Kasiciako, Milano (prieš krikštą), Romos ir Tagastės (po krikšto) periodus. Visi dialogai parašyti 386-391 metais po Kr.

„Apie sielos didybę" – tai dialogas tarp Augustino ir jo bičiulio Evodijaus, atstovaujančio tuo metu paplitusių klaidingų mokymų nuomonei. Sielos didybė atskleidžiama, aiškiai atsiribojant nuo neoplatonikų, kadangi sielai skiriamas vaidmuo sujungti idealųjį pasaulį ir žemiškumą, nuo jutiminio pasaulio sugrįžtant pas Dievą.

„Apie sielos nemirtingumą" – likęs neužbaigtas veikalas, kuriame įrodinėjamas sielos amžinumas: siela nėra kūno darna, ji aukštesnė už būvį, amžina ne tik savyje, bet ir mąstančiame subjekte, ji negali būti įtraukta į nykimo procesą. Šio kūrinėlio įrodymų painumą senatvėje pripažino pats Augustinas.