Privati tyla, vieši balsai. Moterų tapatybės kaita XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje

Šios knygos pradžia – nuolat galvoje besisukantis klausimas, kas dėjosi amžių sandūroje, kokie tuo metu vykę mąstymo, elgsenos pokyčiai sukėlė tokį moterų aktyvumą: iš kur ir kaip „tarsi iš niekur“ atsiranda rašančių, vaidinančių, visuomeninių organizacijų įkūrėjų ir dalyvių, pedagogių, laikraščių bendradarbių moterų. Norėjosi suvokti, kas ir kaip motyvavo, veikė, skatino šią visuomenės, o svarbiausia – pačių moterų – gyvenimo permainą. Moterų įsitraukimas į viešąjį gyvenimą nebuvo nei paprastas, nei natūralus, o specialios motyvacijos reikalaujantis veiksmas, todėl apibendrintas požiūris į amžių sandūroje vykusį lietuviškos visuomenės savikūros etapą knygoje papildomas konkrečia medžiaga, už gerai žinomų vardų pamatant tankų tekstų ir socialinių praktikų tinklą.
Teorinė ir asmeninė nuostata, kad gyvenamas pasaulis ir jo patirtis yra istorijų šaltinis, leido bet kokį pasakojimą, nebūtinai pirmuoju asmeniu, matyti kaip vietą, kurioje šis pasakojimas yra gyvenamas jį pasakojant. Ryškinant moterų prisiimtą atsakomybę už naujų bendruomeniškumo formų kūrimą, pasakojamos istorijos apie konkrečias XIX a. pabaigos–XX a. pradžios moteris. Tam, kad įveikčiau mūsų ir to laiko žmonių patirtis skiriantį atstumą, prasklaidyčiau nuspėjamumo metamą šešėlį ir atskleisčiau šių asmenybių komplikuotumą, ryžausi provokuoti vaizduotę rečiau minimais moterų biografijų faktais. Knygoje atliekamos „socialinės demistifikacijos“ tikslas – išvaduoti istorines asmenybes iš didvyrių kulto ir atskleisti kasdienio gyvenimo heroizmą.