Aukštujų Šimonių likimas

Romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ – tai Mažosios Lietuvos buities, papročių, tradicijų metraštis, kur šio krašto istorija parodyta per vienos giminės kartų kartas. Romane vaizduojama dviejų kultūrų (vokiškosios ir lietuviškosios), dviejų tikėjimų (pagonybės ir krikščionybės) sandūra.
Pradėdama pasakojimą apie išnykusią praeitį, I. Simonaitytė skaitytoją nukelia į XVIII amžių, plačiau aprašydama vieną svarbų įvykį – 1709–1711 metų marą, nusiaubusį Mažąją Lietuvą, nusinešusį šimtus gyvybių ir nulėmusį tolesnį pagrindinių romano veikėjų Šimonių gyvenimą.

Ievos Simonaitytės kūryba neatsiejama nuo Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto..
Už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ 1935 m. rašytojai buvo paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija.