Aukštujų Šimonių likimas

Ieva Simonaitytė (1897-1978) – lietuvių literatūros klasikė, kilusi iš Mažosios Lietuvos krašto. Jos gyvenimas buvo susijęs su šio krašto dramatiška istorija, žmonių gyvenimo būdu, jų kalba ir papročiais.

I. Simonaitytės romane “Aukštųjų Šimonių likimas” svarbiausia ne įvykiai, o likimai. Pasakojama graudi istorija apie seną bajorą Šimonį ir jo vaikus, apie marą, nuo kurio mirė dauguma Mažosios Lietuvos žmonių, apie vokiečius, kurie jėga užgrobė lietuvių namus.

Senasis Šimonis savo vaikus mokė, kaip gerbti ir ginti savo bajorišką kilmę bei garbę ir mylėti ssavo žemę. Jo protėviai buvo garbingi bajorai ir jis pats taip buvo išauklėtas. Motinai Šimonienei svarbiausia, kad vaikai būtų dievobaimingi ir ištikimi karaliui. Šimonių vaikai žinojo, kas jie tokie, ko verti ir prieš nieką nelenkė galvos.

Šimonis – stiprios valios žmogus, gimtoji žemė ir savi namai jam svarbiausia. Atėjusiems vokiečiams jis pasakė, kad niekados, kol jis gyvas, svetimi nešeimininkaus jo namuose. Ir mirė, primuštas vokiečių, paskutinis lietuvis bajoras Įsros pakrantėje, o jo namai buvo užgrobti.

Vyresnysis Šimonio sūnus Etmonas svajojo, kaip vvytų priešus nuo savo žemės ir jo kraštas būtų laisvas. Etmonas liko gyvas, kai siautėjo maras, kartu su tėvu ir broliu dirba dvare, padeda našlaičiams. Jis nori, kad Šimonių dvaras išliktų ateičiai. Deja, jo likimas taip pat tragiškas: gindamas tėvą nuo vokiečių, jis žūsta...