Nuo Baltijos iki Bengalijos. Indijos palmių paunksmėje (VI dalis)

– Dabar galiu viso pasaulio atsisakyti: to, ką mačiau, užtenka visam gyvenimui. Nieko daugiau nebenoriu ir nebetrokštu, – pasakiau išeidamas iš šventyklos kiemo.

Mažumėlę užsikrėčiau Indija. Esu skaičiusi nemažai romanų, kurių veiksmas vyksta šioje šalyje, dabar nusprendžiau pamatyti ją keliautojo akimis (kol kas – svetimomis), taigi pasigriebiau Antano Poškos, tarpukario laikotarpiu aštuoneris metus keliavusio po Europą, Afriką ir Aziją, paskutinę serijos knygą – apie Indiją. Kadangi tai ne romanas, istorijos pradėjimas skaityti nuo šeštosios dalies visai netrukdo!

– Ko jūs ten gyvenate, kur pusę metų sniegas, purvas ir ledas? – stebėjosi klausytojai. – Ar ne geriau persikraustyti į šiltesnius kraštus, nereikėtų tų vargų nei su gyvuliais, nei patiems. Skaitom europiečių kygas ir jų nesuprantame. Kodėl jūs taip bijote mirti?

Tikrai keblu man buvo atsakinėti į tokius jų klausimus. Vis jaučiau tą jų užuojautą dėl europiečių perdėto rūpestingumo. Teko dar ilgai aiškinti apie orų pasikeitimus, metų laikus, darbymečio sezoną, kurio metu jei neapsirūpinsi, žūsi…

Pati knyga autoriaus sudaryta jau perkopus aštuntą dešimtį (nors keliavo, tarkim, po Indiją, būdamas trisdešimties) iš laiškų, dienoraščių, publikacijų ir atminties nuotrupų, todėl kartais nustembi aptikęs besikartojančius fragmentus, vietomis trūksta nuoseklumo, tačiau nepakartojami autoriaus įspūdžiai ir unikali patirtis taip žavi, kad į smulkmenas imi nekreipti dėmesio.

Indas, apsuptas nežinomo, nepažįstamo pasaulio, nesistengia atspėti jo paslapčių, priešintis ir nugalėti, kaip kad daro šiauriečiai. Jis pasiduoda likimui. Visa, kas įvyksta, įvyksta Dievo valia ir dievams tenka atsakomybė už viską.

Ypač nuostabus autoriaus požiūris į svetimą kultūrą, begalinis troškimas ją pažinti neteisiant ir nedarant skubotų išvadų. Man, keliaujant po arabų kraštus ar Aziją, labai keista būna girdėti tautiečių nepasitenkinimą ir pasišlykštėjimą šiukšlynais, nešvara, skurdu – taip ir norisi jiems surikti: važiuok Šveicarijon, jei nori iščiustytų gėlynėlių! Jei renkiesi kelionę į skirtingos kultūros šalį, būk malonus priimti ją su viskuo, kuo ji yra. Antanas Poška būtent taip ir elgiasi.

Rytai ir Vakarai – du skirtingi pasauliai, kurie amžinai vienas kito nesupras, amžinai nesuartės: jie gali vienas kitą mėgdžioti, nekęsti ar laikinai pamilti, bet visai suprasti negali. Gyvenimo patirtis, klimatas ir kultūros juos taip atskyrė, kaip kad išsivystė skirtumai tarp katės ir tigro, nors abu yra kilę iš tų pačių tėvų. Kas pas mus kilnu, ten bjauru, kas mums šventa, ten prakeikta.

218 užkrečiančių puslapių.