Nusikaltimai „prie Smetonos“: rezonansinių tarpukario Lietuvos baudžiamųjų bylų studija

Knyga analizuoja garsias tarpukario Lietuvos bylas. Tyrime laikomasi nuostatos, kad konkrečios piktų darbų istorijos – visuomenės atspindys. Gal pats nusikaltimas sociologiniu požiūriu ir yra kraštutinis poelgis, bet aplinkybės, kurioms susiklosčius jis įvykdomas, dažnai būva kaip tik dėsningos. Tarpukaris anaiptol nebuvo šilta ir jauki epocha. Priešingai. Žmonės daug dažniau nei šiandien santykius aiškindavosi veiksmais, ir , bent tarp karininkų, tebevykdavo dvikovos. Aptariama „Pašto ženklų byla“ – istorija apie amžinuosius dalykus – aferistų spindesį ir skurdą. „Pasų aferos byla“ atskleidžia bene plačiausią valstybinių ir socialinių problemų spektrą. Visų pirma – intrigomis ir miglotais darbeliais verdantį Vidaus reikalų ministerijos gyvenimą. Greta to – emigraciją ir lietuvių ir žydų santykių subtilybes. „Prano Šileikos“ byla – kurioziška ir kiek makabriška istorija, kurioje skandalingos žmogžudystės tyrimas išauga į tikrų politinių sąmokslų narpliojimą. Politinėje erdvėje po nepasisekusių demokratijos bandymų įsivyraudavo kumščio teisė ir organizuoti kokį sukilimą prieš savo oponentus valdžioje buvo įprastas dalykas. Trumpai tariant, idealizmas ir dramatizmas reiškė ne tik (o gal net ne tiek) pasiryžimą mirti, bet ir pasiryžimą žudyti dėl savo idealų. Šią tarpukario politikų nuostatą ir atspindi „Prano Šileikos“ byla. Paskutinės dvi bylos leidžia žvilgtelėti į „tikrą“ nusikaltėlių pasaulį. Pirmoji – apie tai, kaip tampama nusikaltėliu, o paskutinioji – apie tai, koks gyvenimas laukė tarpukario Lietuvoje peržengus moralinį rubikoną. Tai baisioji Rickaus istorija.