Užmaršties saldumas

Žmones išskiria ne religija, o gėris ir blogis šioje žemėje.

Trisdešimt šešerių Houpė jau nesistebi blogomis naujienomis. Jos motina mirė, vyras paliko ją dėl dvidešimt dvejų merginos, banko sąskaita beveik tuščia. Jau seniai atsisakiusi svajonės tapti teisininke, Houpė, auginanti nelengvo būdo paauglę dukterį, stengiasi išlaikyti žlungančią šeimos kepyklėlę.

Houpės mylima močiutė, kilusi iš Prancūzijos, penkiasdešimt metų džiuginusi Menkių kyšulio gyventojus savo kepiniais, pamažu pasineria į Alzheimerio rūką. Tačiau proto prašviesėjimo akimirką ji supranta, kad jei nepapasakos Houpei apie praeitį, jos ilgai saugotos paslaptys pradings amžiams. Ji užsimena apie paslaptingus tragiškus įvykius Paryžiuje. Paskui surašo ant lapelio sąrašą pavardžių ir paprašo anūkės nuvykti į Prancūziją dėl paslapties, kurią saugojo septyniasdešimt metų.

Houpė, vedama emocijų, eina per Paryžiaus kepyklas, kuriose susipynusios trijų religijų tradicijos, užkoduotos močiutės pasakose ir naminių kepinių skoniuose. Moteris iš gabaliukų dėlioja šeimos istoriją, sužino siaubingų dalykų apie Holokaustą, klausosi giminaičių liudijimų apie jų siekį išgyventi laikais, kai pasaulis išprotėjo. Išgirsta istoriją apie du mylimuosius, kuriuos išskyrė žiaurios aplinkybės. Jai telieka būti drąsiai ir tikėti, kad Dievą galima rasti visur, netgi pyragaityje.

„Užmaršties saldumas" – tai pasakojimas, įkvėptas tikros istorijos, apie religinių įsitikinimų nepaisančius žydų gelbėtojus.