Pagaliau, kad ir gerokai vėluodami, vis dėlto turime "Sonečką" – neįtikėtino lengvumo, pasakojimo subtilumo ir senos rusų literatūrinės tradicijos persunktą tekstą (perskaitęs šią knygą kaipmat užsimanai vėl skaityti Dostojevskį, Tolstojų, Bulgakovą). Nuo pat vaikystės, ištisus dvidešimt metų, Sonečka pasineria į skaitymą kaip į alpulį, kuris pasibaigdavo tik su paskutiniu knygos puslapiu. Ji buvo talentinga, gal net tam tikru atžvilgiu geniali skaitytoja: "Kas gi tai buvo – visiškas žaidimo taisyklių, kurios būdingos bet kokiam menui, nepaisymas, neregėtas vaikiškas patiklumas, vaizduotės atrofija, nutrinanti ribas tarp tikrovės ir fantazijos, o gal priešingai – toks užsimiršimas ir pasitraukimas į fantazijų pasaulį, kad visa, kas likdavo už jo ribų, prarasdavo prasmę ir turinį?.." (p.8). Ji taip pasinerdavo į knygų pasaulį, kad niūri bei tragiška Rusijos pokario tikrovė nublankdavo prieš spausdinto žodžio gyvybę. Tačiau tokia tik knygos pradžia...

Paskui viskas bus gerokai kitaip – kita erdvė, kuri pasakojime užims labai svarbią vietą, kitų veikėjų paveikslai, jų gyvenimo linijos ir tikrovė, gerokai perspjovusi literatūrinę fikciją. Bet svarbiausia čia ne siužetas. Šios knygos žavesį galima pajusti tik lygiai taip pat, kaip Sonečkai pasineriant į skaitymą, totaliai ištirpstant skaitymo malonume...