Šimtas metų vienatvės

„Šimtas metų vienatvės“ – Pietų Amerikos ir viso pasaulio literatūrą pakeitęs kūrinys. Romano stilius, kupinas detalių, spalvų ir jausmo, ištrynė ribas tarp realybės ir fantazijos, tapo žinomiausiu magiškojo realizmo žanro pavyzdžiu literatūros istorijoje.

Romane pasakojama Buendijų šeimos ir jų įkurto Makondo miesto šimto metų istorija – nuo įkūrimo iki tragiškos pabaigos. Kiekviena iš septynių Buendijų kartų į pasaulį atsineša savo lemtį, patiria savus džiaugsmus, kovoja su savais demonais. Jų visų likimai yra neišvengiamai susiję ir persipynę, formuojantys ne tik žmones, bet ir gimtąjį miestą. Į Buendijų ir Makondo kasdienybę nuolat įsibrauna legendinės asmenybės, įsipina tikri istoriniai įvykiai ir šio pasaulio dėsniams nepaklūstantys magiški nutikimai.

Gabrielis García Márquezas (1927–2014) – žymiausias XX a. Lotynų Amerikos rašytojas, magiškojo realizmo klasikas, Nobelio premijos (1982) laureatas. Jis gimė Arakatakoje (Kolumbija), Karibų jūros pakrantėje. Tėvai Gabrielį, vyriausią iš šešiolikos vaikų, paliko auklėti seneliams – močiutei, aiškiaregei, ir seneliui pulkininkui, Nepriklausomybės karų veteranui. Vaikystės miestelis ir senelių pasakojimai atsispindėjo visoje rašytojo kūryboje. „Jis kuria istorijas nuo vystyklų“, – sakydavo jo senelis.

Labiausiai rašytoją išgarsino romanas „Šimtas metų vienatvės“ (1967) – naujas žodis pasaulinėje literatūroje, magiškojo realizmo pradžia. Meistro plunksna parašyti ir kiti garsūs romanai: „Patriarcho ruduo“ (1975), „Meilė choleros metu“ (1985), „Apie meilę ir kitus demonus“ (1995). 1982 m. rašytojas iš Meksikos grįžo į Kolumbiją, kur gyveno iki mirties kaip įžymiausias savo šalies pilietis.

„Daugiau šviesos, sąmojaus, išminties ir poezijos, nei būtų galima tikėtis iš šimto metų literatūros apskritai, o ne vieno žmogaus.“ – Washington Post