Sakmė apie Juozą

Romanas „Sakmė apie Juozą" - su aliuzija į Juozą Baltušį – yra tarsi dokumentiška antiutopija, parašyta pasitelkus jo paties kuriamą šiuolaikinio socialinio realizmo žanrą, natūralistinę stilistiką ir literatūrinio koliažo principą. Romanas kalba apie Covid-19 pandemijos pradžią ir detaliai remiasi žiniasklaidos nuorodomis (jos pateikiamos knygos gale) – taip literatūroje perteikiamas istorinis įvykis, kaip žmonės reagavo į pasaulinį pokytį, po kurio gyvenimas iš esmės pasikeitė. Ir ta dokumentuota realybė aprašyta taip, kad atrodytų tarsi antiutopija (jeigu nežinotume, kad tai tiesa). Autorius pagavo tą didžiojo pokyčio būseną ir ją užfiksavo kūrinyje. Ciklinė kompozicija: kūrinys prasideda ir baigiasi futbolo rungtynėmis. Tačiau detaliai aprašomos rungtynės kalba apie sociokultūrinius vyrų 40+ santykius, jų mentalitetą, realybės fragmentus, verslininkų komandos draugų santykius su kultūros atstovu Juozu – vienas teksto sluoksnis atsiskleidžia, persimato kaip koliaže per kitą.

Besikeičiantis miestas, kai tik google maps gali pasivaikščioti po rajoną iki statybų; stereotipai apie kultūros darbuotojus išryškinami, kultūros ir valstybės ideologijos santykių dekonstravimo tema; užaštrinama visuomenės nepagarba kultūros sektoriui (su šapokiška ironija); „low life" elementai: primityvi buitis, dešrelės su kečupu, pica, laikas, leidžiamas prekybos centruose. Realistiškai rodomi ir lyčių stereotipai, drąsiai, tarsi įžengiant į postfeministinę erą. Kultūros darbuotojo kasdienybė parodoma gana niūriai, nuvainikuojant bet kokius romaniškus „dvasinio pakylėjimo" momentus, greičiau parodant biurokratišką darbą, kurio šioje srityje irgi nemažai, jis yra tarsi šiuolaikinių postindustrinės visuomenės žmonių „juodas darbas", kurį reikia padaryti – nori nenori ir be jokio įkvėpimo.