Širdis ir plienas

AUTORIAUS ŽODIS
Gimiau knygnešio šeimoje. Mačiau žandarų kratas. Iš draudžiamų knygų mokiausi pažinti lietuviškas raides.
Dvejus su puse metų praleidau karo frontuose, pasauliniame kare, kur daugiau nei 30 000 lietuvių karių buvo priversti kovoti už svetimus interesus. Mačiau kariuomenės pirmūnų pastangas sukurti ginkluotą tautos jėgą – kariuomenę – dar svetimame krašte, Rusijoje.
Kaip laisvės karo dalyvis, regėjau didvyriškus žygius ir pasiaukojimą tų, kurie šiandien pilkais cementiniais kryžiais primena tau, Lietuvos jaunime: „Žuvome, kad jūs gyventumėte laisvi.“
Didysis laisvės kovotojas, Respublikos Prezidentas Antanas Smetona, sakė: „Didžiais žygiais ir darbais tauta rašo sau istoriją.“
Neabejoju, kad gražiausius atgimusios Lietuvos istorijos puslapius krauju įrašė mūsų kariuomenė. Štai kodėl savo eilėraščius skiriu jums, mielieji kariai.
Esu giliai įsitikinęs, kad kelias į šviesesnę ateitį – tai drąsiųjų kelias. Tik plienui žvangant narsių karių rankose skambės laisvės daina Lietuvos padangėje. Mūsų kariuomenė – Lietuvos plienas – verta daugybės gražių dainų. Savo didingais netolimos praeities žygiais ji nusipynė garbės vainiką.
Pateikdamas kariuomenei šį pirmąjį savo eilėraščių rinkinį, prisipažįstu, kad rašiau paprastai, nesivaikydamas įmantrių rimų. Norėjau, kad mane lengvai suprastų kariai ir būsimieji kariai – Lietuvos jaunimas.