Puikybė ir prietarai

„Yra tokia visuotinai pripažinta tiesa, kad nemažus turtus paveldėjęs viengungis negali apsieti be žmonos“. Šiuo taikliu sakiniu, laikomu geriausia visų laikų grožinės literatūros kūrinio pradžia, prasideda daugiau nei 150 metų populiariausios anglų kalba parašytos knygos titulą išsaugojęs Jane Austen romanas.

Anglijos provincijoje gyvenančios kuklios dvarininkų Benetų šeimos pagrindinis rūpestis – ištekinti penkias dukras. Išskirtinis vyriausiosios Džeinės grožis iš pirmo žvilgsnio sužavi kaimynystėje įsikūrusį žavų ir turtingą poną Binglį. Tačiau jaunuolio seserims nepatinka brolio pasirinkimas, nes Benetai joms atrodo stačiokiški ir pernelyg neturtingi. Seserims pritaria ir geriausias ponaičio Binglio draugas bei vienas geidžiamiausių apylinkės jaunikių. Ponas Darsis – turtingas, patrauklus, tačiau santūrus ir uždaras džentelmenas. Bet netikėtai ir jis pats įsimyli kitą Benetų dukterį – išdidžią ir užsispyrusią Elizabetę. Mergina visomis išgalėmis priešinasi, kaip jai atrodo, išpuikėlio kerams. Tačiau ir šis neketina lengvai pasiduoti. Tarp jaunuolio ir Elizabetės užverda nuožmi jausmų kova… Tik ypatingos aplinkybės privers jaunuolius įveikti išankstinius nusistatymus…

Jane Austen romanas „Puikybė ir prietarai“ XXI-ame amžiaus knygų gerbėjus įtraukia ne mažiau, nei 19 amžiaus skaitytojus. Subtilus ir elegantiškas, šmaikštus, sąmojingas, parašytas sklandžia, vaizdinga kalba, pajuokiantis kvailų papročių suvaržytą visuomenę, jis išlieka aktualus ir įdomus visais laikais.

Kaip puoselėti santykius bei teisingai elgtis bendraujant su priešinga lytimi iš šio romano mokosi ir dabartinė karta.

Jane Austen rašė apie gyvenimą, kurį gerai pažinojo, tačiau niekada nerašė apie sunkius dalykus. Visi jos kūriniai vienaip ar kitaip susiję su komiškumu, kiekviena pastraipa žaižaruoja humoru ir ironija.

Seras Walteris Scottas yra apie ją pasakęs: „Jau gal kokį trečią kartą skaitau panelės Austen roma­ną „Puikybė ir prietarai“… Ši jauna moteris turi Dievo dovaną paprastus, kasdien sutinkamus dalykus bei žmones aprašyti tik­roviškai ir įdomiai, kas visiškai neduota man“. O G.H. Lezvesas, tęsdamas R. Whatelyo ir T. B. Macaulay’o išsakytas mintis apie jos gebėjimą kurti dialogą ir veikėjų charakterius, pavadino ją „Shakespeare’u proza“.