Pirmoji šakelė

Nuoširdžiai atpasakota nelengvos, karo vėjų blaškomos vaikystės istorija. Detali ir kiek panaši į publicistiką - asmeniška, autobiografinė knyga. Knyga skaitytoją nuveda į 1915-1917 m. Vilnių, kuriame tvyro badas, mirtis gatvėse, žmonės šaukiasi pagalbos, maisto sandėlius užėmę kariai. Apie tai savo dienoraščiuose užsimins daugelis iškilių to meto asmenybių.. Raudonasis kryžius į visus šauksmus neatsiliepia. Visą sumaištį palydi plėšikavimai, grobimai, ligos. Apšviečiamas Vilniaus našlaičių gyvenimas. Būtent šioje knygelėje, nors ir labai glaustai, tačiau pakankamai aiškiai papasakota apie vaikų išgyventą badą, konkurenciją dėl kiekvieno kąsnio ir skurdą. Tai teko iškęsti autorei. Puslapiuose lengvai atpažįstamas miestas: Pavasario gatvė su pirmąja lietuvių vaikų prieglauda. Ona Miciūtė joje praleido penkerius metus, baigė pradžios mokyklą. Jos atmintyje Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, čia vaikai lankė mišias. Žvilgsnis į Žvėryno lenkų vaikų namus. Aprašomas Halės turgus ir ilgoji Pylimo gatvė, iš kurios autorė su seserimis ir broliais išvyko į prieglaudą. "Užgriuvęs pokaris guldo susirgusius, šiltine sergančius, o prieglaudoje dar yra galimybė mažiems maitintis". Ašaras spaudžiantys sakiniai verčia kelis kartus vis perskaityti vaikų atsisveikinimo su tėvais scenas. Autorė šiltai mini auklėtojas, aprašo jų gyvenimus, charakterius. Ji labai tikėjo, kad ta prieglauda "lyg kokia pirmoji šakelė sutikta pakelėje, ką tik išsiskleidusi pavasario saulėj", o juk dar tiek daug visko laukia. Ona Miciūtė buvo kukli, neturtinga, santūri, jautri literatė, archyvarė, bibliotekininkė, mylinti žmona ir daug iškentusi moteris. Jos dramatiškas patyrimas, o ypač gyvenimo pabaiga, daugeliui literatų ir skaitytojų išliks paslaptimi. Mažai tirta autorės kūryba, mažoka duomenų, gali būti autobiografiniai faktai pakeisti. Anksti netekusi artimųjų, būdama labai silpnos sveikatos, be jokios paramos, dažnai net neturėdama kur gyventi - ji sunkiai skynėsi kelią į pripažinimą. "Pirmoji šakelė" ne tik vyresniojo amžiaus moksleiviams skirta, tai kūrinys visiems. Knyga pažadina meilės gimtinei jausmus, kviečia prisiminti seną Vilniaus istoriją, jaudina, graudina. Susidomėjusiems rekomenduočiau ir O. Miciūtės poeziją.