„Pasakojimas apie meilę ir tamsą“ – vienas brandžiausių ir geriausių Amoso Ozo romanų, raktas į jo kūrybą. Tai autobiografinis romanas, išpažintis, prisiminimai apie Antrąjį pasaulinį karą, britų valdymą Palestinoje, skausmingą Izraelio valstybės gimimą, persipinantys su asmenine patirtimi, šeimos ir draugų pasakojimais. Romane aprašytas kelių rašytojo giminės kartų gyvenimas Lietuvoje ir Ukrainoje, vėliau Palestinoje ir naujai susikūrusioje Izraelio valstybėje.

Romane gausu kultūrinių, visuomeninių, istorinių ir politinių Izraelio ir Rytų Europos (taip pat ir Lietuvos) žydų gyvenimo detalių, todėl Lietuvos skaitytojui turėtų būti patrauklus ne tik kaip puikus grožinės literatūros kūrinys, tačiau ir kaip informacijos šaltinis, pateiktas turtinga ir šmaikščia kalba.

Knygoje atskleistas jautraus ir protingo berniuko, augusio Jeruzalės priemiesčiuose paskutiniaisiais britų mandato ir nepriklausomybės karo metais, pasaulis. Pasakojama ir apie kibuco gyvenimą, kur formavosi rašytojo pasaulėvaizdis. Šis romanas išryškina didžiulį A. Ozo kaip pasakotojo talentą, dikensišką veikėjų vaizdavimo būdą, be to, yra puikus istorijos ir asmeninio gyvenimo sintezės pavyzdys.

Rašytojas atkuria tėvų ir senelių pasaulį, kartkartėmis jiems patikėdamas ir patį pasakojimą, elegantiškai persipinantį su jo paties vaikystės prisiminimais. Romane neretai minimas ir Vilnius, kuriame gyveno rašytojo seneliai ir kur universitete literatūrą studijavo rašytojo tėvas. Autorius jautriai ir su meile vaizduoja savo gimtąją Jeruzalę, kurioje gimė ir augo pirmaisiais Izraelio valstybės gyvavimo metais.