Varnos prie plento: eilėraščiai

Knygą „Varnos prie plento“ Antanas Miškinis išleido būdamas trisdešimties. Tai buvo tik antra jo knyga, bet atminty ir poezijos istorijoje ji kaip visuma išliko. Tęsdami pernai pradėtą fotografuotinių leidinių seriją, A. Miškinio šimtmečio proga leidžiame jo paties turėto egzemplioriaus kopiją. Ačiū poeto žmonai, leidusiai pasinaudoti išties unikaliu egzemplioriumi: knyga datuota 1935 m., bet poeto parašas ir įrašas pirmame puslapyje rodo, kad 1934.XII.20 A. Miškinis ją jau turėjo; nuo viso tiražo ji skiriasi ir ypatingu įrišimu (spėtume, kad autoriui duotus egzempliorius ypatingiau įrišti bus sumanęs „Sakalo“ leidyklos vadovas A. Kniūkšta). Antanas Miškinis (1905–1983) buvo vienas didžiausių mūsų poetų neoromantikų, siekusių sintetinti tradicinės lietuvių lyrikos ir Vakarų modernizmo patyrimą, pasak Ritos Tūtlytės, parašiusios monografiją apie jį (1997). Vytauto Kubiliaus vertinimas: „kontrastiškais deriniais ir nerimastingai šokinėjančia ritmika jo eilės fiksuoja Lietuvos perėjimą iš tūkstantmetės agrarinės civilizacijos į šiuolaikinę miestietišką kultūrą, skausmingai įsitempusios ir graudžios savo romantinės elegijos pozicijose, iš kurios matėsi tik kelias atgal“. Kartodami leidinį tokį, koks jis tada buvo, atvartuose sąmoningai pateikiame pluoštelį vertinimų iš 1935 m. spaudos. Apie knygą rašė autoritetai, jos reikšmė ir ypatumai buvo iš karto suvokti. Gretinimuose to meto recenzentai minėjo B. Brazdžionio, J. Kossu-Aleksandravičiaus (Aisčio), S. Jesenino pavardes, suvokė A. Miškinį kaip A. Vienažindžio, A. Baranausko aukštaitiško kelio tęsėją. Už „Varnas prie plento“ A. Miškiniui buvo paskirta „Sakalo“ premija.

Taigi poezijos knyga, gyvenanti septynis dešimtmečius, ateina vėl. (Valentinas Sventickas)