Knyga „Mirties bėgliai“ yra postmodernusis romanas, nes atmeta daugelį tradicinių, nusistovėjusių tiesų. Ana Lu, kurdama savojo romano pasakotoją ir veikėją, mano, kad tikėjimą Dievu reikia ne aklai priimti ir ieškoti atramos religiniuose įsitikinimuose be jokių argumentų, o nusistatyti savąjį teologinį santykį pagal patirtį, kuri įgyjama ne skaitant religinius ar kitus literatūrinius tekstus, o gyvenant savąjį laiką. Šiame procese mąstymo logika yra beveik absoliučiai individuali, kol romano pabaigoje pagrindinė veikėja nesusitinka su kitais personažais, kurių pasakojimai pakreipia jos mąstymą, tačiau nenustato padėties taip, kad veikėjai tereikėtų tik paklusti. Apibendrintai sakant – Anos Lu romanas „Mirties bėgliai“ yra šokas tiems skaitytojams, kurie įpratę autoritetų žodžius priimti besąlygiškai ir nesvarstydami. Toks pasakojimas skaitytojų sąmonėje gali tapti rimtu akstinu perkainoti savo vertybes ir tikrumo svarstyklėmis pasverti tai, kas anksčiau rodėsi akivaizdu.