Meilės sonetai

A.Mickevičius kalba apie meilės transformuojančią galią nuo pirmo iki paskutinio kūrinio, nuo “Baladžių ir romansų” iki “Pono Tado”. Todėl jo būta populiaraus liaudyje, nes kalbėjo apie jausmus, santuoką paprastai, liaudiškai, kartais – itin egzaltuotai, mistiškai. Ankstyvojo A.Mickevičiaus moters ir meilės samprata, jei vadovautumės K.G.Jungo terminologija, “perkėlimo psichologija”, yra žemiausio pasąmoninio Animos lygmens, ji dažniausiai veda į beprotybę, mirtį. Anima susijusi su vandeniu, naktimi, kerais. Anima – undinė. Ji pražudo, jei užvaldo visą žmogaus dvasinį gyvenimą. Ankstyvosiose A.Mickevičiaus baladėse Anima – ppagoniška mergelė, sakanti “ne” visiems savo jaunikiams (baladė “Patinka”). Teigiama Anima – gera duktė, žūstanti begindama tėvoniją (baladė “Svitezis”), gera žmona, iki mirties kovojanti už vyro garbę ir kunigaikštystės vientisumą (poema “Gražina”). Kuo į tolimesnę praeitį gręžiamasi, tuo aukščiau Anima iiškyla virš kitų personažų (poemos “Gražina” prierašuose prisimenamos senovės Prūsijos moterys – valdovės, karalienės, o juk senovės prūsai ir lietuviai – vienos, baltiškos kilmės).