Meilė, džiazas ir velnias. Barbora Radvilaitė

Juozo Grušo tragikomedija „Meilė, džiazas ir velnias“ (1967) – labai aktualus kūrinys. Jo netikėtos džiazinės improvizacijos kuria daugiasluoksnę maišto muziką. Išryškinamas skirtingų kartų konfliktas, vertybių kontrastai. Pagrindiniai veikėjai – Andrius, Julius ir Lukas, panašaus likimo jaunuoliai, savojo gyvenimo kelio ir perspektyvų nerandantys bastūnai. Kūrinyje vaizduojama visa gyvenamosios epochos dvasia – alkoholiu ir cigaretėmis nuodijamų selindžeriškų svajonių era. Į meilės ir mirties šokį džiazo ritmu įtraukiama ir septyniolikmetė Beatričė. Ši tampa gyvu trapaus moteriškojo prado ir prigimtinio žmogaus gėrio liudijimu.

Trijų dalių drama „Barbora Radvilaitė“ – didysis istorinis kūrinys apie pasiaukojimą, valdžią, slapta įsiplieskusią meilę. Ji nušviečia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, leidžia pajusti ją gyvą ir žmogišką. Dramoje autorius nesiekia restauruoti senųjų paveikslų, bet per istorinius mitus ir vaizduotę imasi kurti žmogiškus personažus. Čia ryškus moteriškojo prado trapumas ir galia, valdžia ir pasiaukojimas.