Jo yra žemė (eilėraščiai)

Gimtoji žemė- šventoji erdvė, apgaubta saugumo aureole, sauganti "mano" pasaulį nuo kito, svetimo, paženklinto chaoso ženklu. Tik savoje žemėje įmanoma prigimtinė harmonija, iš jos kyla kūrybinės jėgos, ji- istorinių namų simbolis.
Mackus viename eilėraštyje rašė: "Aš niekada neturėjau žemės…" Dėl to ir 1952 m. eilių rinkinys pavadintas "Jo yra žemė". Žodžio "jo" vartojimas sukuria įtampą, išplečia poetinę erdvę, žadina netikrumo, svetimumo įspūdį. Žemės nėra, ji toli, šalta ir svetima, yra tik lengvai dūžtanti iliuzija, nuspalvinta banalia viltim:
Jeigu rasčiau gimtuosius namus,-
Niekas manęs iš jų neišneš
Ne karste, ne mirty.