Apvalyk mane isopu

Tai pirmoji poeto, prozininko, vertėjo prozos knyga (pirmasis poezijos rinkinys – „Spengia tylos kamertonai“, 2013). Savitos stilistikos novelėse ir etiuduose autoriaus dėmesys dažnai krypsta į egzistencinius dalykus, pabrėžiant žmogaus virsmą iš vieno būvio į kitą – iš žemiško chaoso ir sumaišties į nežemiškąją šviesą, kuri nuskaistina, išgrynina, apvalo.

Tai ir yra simbolinis ap(si)valymas isopu (juozažole), kurį dar Senojo Testamento laikais naudodavo apeiginiams šlakstymams ir kuris išsiskyrė gydomosiomis savybėmis. Autorius stebina vingrios minties paradoksais, turtinga metaforų ir epitetų kalba, o netikėti siužetai traukia ir poetišku, vaizdingu pasakojimu.