Ašutai iš gyvenimo švarko

Aš neieškojau trūkumų ar ydų, malonus mano skaitytojau, gyvenimas aplinkui kukuliais vertėsi, rūgo, fermentavosi, jo dūmai graužė jau seniai išverktas akis, todėl beliko šypsotis! Kad ir sarkastiškai, sardoniškai, groteskiškai, ką darysi! Manau, kad kiekvienas iš mūsų yra ryškesnis ar blankesnis viso šio gyvenimėlio po Saule bei Mėnuliu atspindys. Tad ir aš išgyvenau tai, ką kiekvienas išgyveno - kaip įdomu! Gal ne veltui Hermannas Hessė vienos savo knygos žanrą taip nusakė: "Paties savęs stebėtojo užrašai".[…] Skaitytojau! Juk tu turi švarką? Aišku, kad turi, gal net kelis. Tad ištrauk iš spintos patį seniausią, tą, kurio jau keleri metai nebedėvi. Krestelk jį gerai, papurtyk! Apsvaigsi nuo auksinių visai netolimos praeities dulkių! Užsivilk tą švarką. Atsistok prieš apmūsijusį savo juodos kaip kava sąžinės veidrodį, užsimerk ir ištrauk iš atlapo pirmą pasitaikiusį ašutą! Šit tuomet ir pajusi, koks brangus Tau šis švarkas ir tasai kietas ašutas. Pakutenk juo savo šnervę! Apchy! Ir, ištryškus juoko ir sielvarto ašarai, suprasi, kad niekas niekur nepradingo, viskas šalia, greta, kartu...