Imperijos moteris

Žinau, kad mano eilėraščiai patiks tiems žmonėms, kurie gyvena be odos. Tiems, kuriems Dievas neužaugino storos odos, nors jie kasdien šito prašo. Patiks tiems, kurie nesistengia paslėpti nuo savęs ir kitų, kad gyventi skauda, ir kurie žino, kad jie yra tiktai laikini. „Skausmas yra jausmas – jūsų jausmai yra jūsų dalis. Jeigu gėdijatės jausmų, slepiate juos, jūs leidžiate visuomenei griauti jūsų realybę”, - rašė Jimas Morrisonas. Jeigu mano eilėraščius reikėtų palyginti su kokio nors poeto kūryba, norėčiau, kad jie būtų lyginami su Jimo Morrisono „The Doors”. Aš irgi rašau eilėraščius tik tam, kad kovočiau už savo teisę jausti skausmą ir nustočiau gėdytis savo jausmų. Rašau apie mirtį, kuri yra mano dienų draugė, rašau apie vienatvę, kurios sumažinti žmonės yra nepajėgūs. Aš esu imperijos moteris. Ir tos baisiosios imperijos, kuri žlugo, kai man suėjo trisdešimt šešeri. Ir tos, kuri kažkada vadinosi LDK, kuri dabar kankinamai gimsta, bet gal taip niekada ir neužgims.