Grubiai. Apsakymai

Pirmoje autoriaus Mykolo Saukos prozos knygoje „Grubiai" atsiskleidžia ironiškas ir skvarbus jauno žmogaus, puoselėjančio kūrybines intencijas, žvilgsnis į save, pasaulį ir kitus, daugiausia savo bendraamžius. Ironija pasitelkiama išryškinti neatitikimą tarp mūsų siekių ir galimybių, tarp rupios tikrovės ir naivių intelektualinių pretenzijų.

Novelėse dažnai priartėjama prie absurdiškų situacijų, ribinių psichikos būsenų, tačiau veriasi ne tiek žmogiškoji veikėjų prigimtis, kiek kalbinis bei kultūrinis idiotizmas, įsišakniję „meninės“ sąmonės prietarai.

Kalbinė novelių žaismė – vienas patraukliausių rinkinio „Grubiai" bruožų.

Tų, kurie ruošiasi paimti šią knygelę plikomis rankomis ir perskaityti nuo pradžios iki galo, laukia Sizifo meet‘as. Mat ji plonais viršeliais, piršto storumo – tuoj susilankstys, išsiteps, išiers po vieną lapą. Be to, gimiau ne taip seniai, 1989 metais, tai pirmoji mano knyga ir kils klausimas, ar baigęs skulptūros studijas, bet staiga nei iš šio, nei iš to sumanęs rašyti, nepadariau dažnai pasitaikančios pradedančiųjų klaidos – pradėti.
O pradėjau akmenų skaldykloje. Iš granito gabalų krūvos turėjau išsirinkti drūtą nesuskilusį akmenį ir įžvelgti jame glūdinčią aristoteliškąją entelechiją. Tada naudodamasis svertais ir gervėmis iškelti, nuristi po stogu, kur paskui būčiau jį pjaustęs, tašęs, šveitęs ir poliravęs. Deja, neišmokau naudotis svertasi bei gervėmis, o man skirtasis akmuo, jeigu tokio apskirtai būta, taip ir liko gulėti krūvoje.
Pamaniau, kad daug paprasčiau bus su skiemeninis, žodžiais ir sakiniais. Jie patys vyniosis į kamuolį ir vos paspirti lėks tolyn. Bet pasirodo – lekia į šoną. Kad išridenti sakiniai neišsibėgiotų kas sau, o pasiektų kalno viršūnę, nebeužtenka svertų ir gervių, – tam reikės jūsų pagalbos. – Mykolas Sauka