Jeruzale, jeigu tave užmirščiau

Vieno didžiausių XX a. prozos meistrų Williamo Faulknerio romaną "Jeruzale, jeigu tave užmirščiau" sudaro du lygia greta plėtojami pasakojimai. „Laukinės palmės“ – tai tragiška meilužių Hario Vilberno ir Šarlotės Ritenmejer, viską paaukojusių dėl meilės, istorija, o „Tėtušis“ – herojiški ir kartu komiški katorgininko ir bevardės nėščios moters nuotykiai per 1927 metų Misisipės didįjį potvynį. Romanas dar žinomas pavadinimu "Laukinės palmės" (The Wild Palms). Originalus pavadinimas mašinraštyje buvo perbrauktas ir ištaisytas į "Laukines palmes" ne autoriaus ranka. Manoma, kad pavadinimą keisti panoro leidėjas. "Jeruzale, jeigu tave užmirščiau" – tai eilutė iš Biblijos 137 psalmės, primenančios žydų nelaisvę Babilone ir apraudančios Jeruzalę, laisvės ir tikro gyvenimo simbolį. Pagrindinė romano tema ir yra nelaisvė tiesiogine prasme ir metaforiškai, jo herojai – civilizacijos, visuomenės įstatymų, prigimties, gamtos stichijų, meilės idealo, sąžinės ir kaltės jausmo belaisviai.

Williamas Faulkneris (Viljamas Folkneris, 1897–1962) – vienas garsiausių XX a. rašytojų, sukūręs savitą šiuolaikinio pasaulio modelį ir naują romano formą, 1949 m. Nobelio premijos laureatas, lietuvių skaitytojui gerai pažįstamas iš romanų "Rugpjūčio šviesa", "Palaikų išniekintojas", "Kai aš gulėjau mirties patale", "Sartoriai", "Absalomai, Absalomai!", "Šventovė", "Triukšmas ir įniršis".

"– Vadinas, tu tiki, pasitiki ne manimi, o meile. – Ji pažvelgė į jį. – Turiu galvoje ne tik save, bet kurį vyrą.
– Taip. Meile. Sakoma, kad dviejų žmonių meilė miršta. Tai netiesa. Ji nemiršta. Ji tik tave palieka, išeina, jeigu nesi jai tinkamas, pakankamai jos vertas. Ji nemiršta, miršti tu. Ji – tarsi vandenynas: jei nesi tinkamas, jei pradedi ten skleisti blogą kvapą, jis tiesiog išspjauna tave kur nors numirti."