Blogiau nei mirtis

Pati nesupratau, kokia nervinga buvo mano vakarienė su Najalu, kol nuo jo nepasitraukiau. Nors visą tą laiką sėdėjau patogioje kėdėje, buvau tokia pavargusi, lyg mes būtume visą tą laiką vaikščioję ar bėgioję. Najalas kažkaip nuslėpė fėjos kvapą nuo Eriko restorane, tačiau pastebėjusi, kaip juda Eriko šnervės, supratau, kad prosenelio aromatas persismelkė per mano drabužius. Erikas, apimtas ekstazės, užsimerkė ir net lyžtelėjo lūpas. Jaučiausi lyg prieš alkaną šunį laikomas mėsos gabalas...