Kuršiai Baltijos jūros erdvėje

Knygoje analizuojama kuršių kultūra, socialinė ir politinė raida nuo geležies amžiaus iki ankstyvųjų viduramžių. Nagrinėjama kuršių etnogenezė, gyvenimo būdas, papročiai, kulto centrai ir išgyvenimo strategija, teritorinė administracinė struktūra, kuršių kaimai, neagrarinio tipo gyvenvietės, rytų slavų įtaka miestų susidarymui, Palangos plėtra nuo kuršių kaimo iki Baltijos jūros prekybos centro. Autoriaus nuomone, X-XII a. galima vadinti kuršių kultūros klestėjimo laikotarpiu, nes nuo X a. kuršiai plėtė savo valdas, užimdami iki tol neapgyventas teritorijas, brovėsi į kaimynų žemes, asimiliuodami vietinius gyventojus arba priversdami juos migruoti, didino savo politinę įtaką kaimyniuose kraštuose, aktyviai veikė Baltijos jūroje, užimdami kaimynines žemes ir net trumpam apsigyvendami danų bei švedų pakrantėse. Konstatuojama, kad Ordino įsigalėjimas Kurše nutraukė kuršiškos kultūros raidą, suardė ekonominius ir administracinius senosios visuomenės pagrindus. Daroma išvada, kad kuršių priešistorė ir ankstyvoji istorija, visuomenė ir kultūra gerokai skyrėsi net nuo artimiausių rytinių kaimynų: Kurše labiau nei kitur pasireiškė svetimų kultūrų įtakos, kuršiai labai anksti tapo tarpgentinės kultūrinės bendrijos, vadinamos Baltijos jūros baseinu, nariais ir jos istorijos dalyviais. Geopolitine prasme ankstyvaisiais viduramžiais kuršiai buvo grandis, susiejusi Vakarų, pirmiausia - skandinavų, kultūras su toliau nuo jūros ir svarbiausių tarpgentinės prekybos kelių buvusiu rytinių baltų pasauliu, tačiau kuršiai pirmieji susidūrė su agresijomis iš Vakarų ir greičiau prarado savo etninį savitumą.