Vilnius, miestas arčiau širdies

Netikėta ir puiki knyga. „1944 m. vasarą po karo nusiaubtą, išdegintą Vilnių vaikščiojo dvi moterys“. Taip šią knygą pristato kunigas Julius Sasnauskas. Joje –­ dailininkės Sofijos Urbonavičiūtės-Subačiuvienės (1915-1980) atsitiktinai šiukšlyne rastos tų dienų Vilniaus fotografijos ir etnografės Marijos Znamierowskos-Prüfferowos (1898–1990) dienoraštis, paskubomis daryti užrašai.
1944–1945 m. autentiškas Vilnius per dviejų moterų žvilgsnio prizmę. Seniai nebuvau taip sukrėstas tikroviškumo ir tokios meilės miestui. Vilniui. Čia aprašomas kiekvienas jo kampelis – bažnyčios, kapinės, šventės, dainos, apeigos, religinės bendruomenės (tai galėtume laikyti svarbiu dokumentu Lietuvos religijotyrai). Maloniai stebina natūrali, nepritempta tolerancija visiems Vilniaus gyventojams. Ar dabartiniai sostinės gyventojai galėtų tokiais žodžiais kalbėti apie, tarkime, musulmonus (totorius): „Totoriai nuo mažens moko savo vaikus arabų kalbos, savo šventųjų kalbos, tad beveik kiekvienuose totorių namuose, be vadovėlių, rasi dailiai išleistą šventąją mahometonų knygą – Koraną, Mahometui atneštą angelo Gabrieliaus“ (p. 238).
O juk 1944–1945 m., kai buvo rašomos šios eilutės, vyko baisiausias karas, kurio nepalyginsime su dabartine krize. Tik pykčio čia nepajusime. „Štai nušvinta saulė. Kaip keista atrodo, kad saulė dar šviečia virš mūsų miesto“ (1945 05 13; p. 295).