Tradicinių kalendorinių švenčių semantika
Tai etnologijos studija apie vieną svarbiausių lietuvių tradicinės kultūros reiškinių – kalendorines šventes, atskleidžianti jų pagrindą – kalendorines sistemas, suformuotas pagal dangaus šviesulių (Mėnulio, Saulės, Sietyno žvaigždžių spiečiaus, Veneros-Aušrinės) judėjimo dėsningumų liaudišką suvokimą. Monografijoje sistemiškai tyrinėjami papročių ryšiai ir brėžiami baltų kalendoriaus raidos metmenys. Apžvelgiamos pilno metų rato šventės, tiek išlikusios gyvajame kaimo kultūros pavelde, tiek žinomos iš istoriografinių šaltinių. Aprašomi ir mediniai kalendoriai, išraižyti runų rašmenimis, – daiktiniai kalendorinės sistemos kaitos įrodymai. Suvokti tradicinių švenčių giluminę prasmę svarbu ne tik etnologijos mokslui – šiandieninėje kultūros sklaidoje šventės laikomos pagrindiniu veiksniu, formuojančiu tautinę tapatybę. Todėl leidinys būtų pravartus ne tik etninės kultūros specialistams, bet aktualus ir renginių organizatoriams, bendrojo lavinimo ir meno mokyklų mokytojams, folkloro ansamblių vadovams ir nariams bei visiems, kurie domisi mūsų senosios kultūros ištakomis ir jų refleksija šiuolaikinėje žmogaus savivokoje.
