Senamiesčių regeneracija : architektūros harmonizavimo problema

Urbanistikos paveldo apsauga – palyginti naujas procesas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Pavieniai pastatai pradėti vertinti, saugoti ir laikyti „paveldu“ jau antikoje, o urbanistinis audinys, miesto visuma Europos miestuose patyrė daugybę transformacijų dar XX a. viduryje ir antrojoje pusėje – iš pradžių šalinant karo padarinius, vėliau sekant modernizacijos principais.
Ši mažiau akivaizdi miestų, miestelių ir kaimų vertė, glūdinti jų struktūroje ir dažnai niekuo neišsiskiriančiuose, „pilkuose“ pastatuose, pradėta akcentuoti tik XX a. pirmojoje pusėje, pasauliniu lygmeniu jau įsibėgėjus pavienių paminklų apsaugos praktikai ir netgi ginčams tarp skirtingų restauravimo paradigmų pasekėjų. Prasidėjusios diskusijos dėl urbanistikos paveldo apsaugos tęsėsi visą amžių, kol XXI a. pradžioje, kintant ir bendrai paveldo sampratai, suformuluota istorinio miesto kraštovaizdžio prieiga (angl. Historic Urban Landscape, sutrumpintai HUL), skatinanti žvelgti į istorinį urbanistikos paveldą holistiškai ir kartu atsisakyti muziejinimo ir „saugojimo po stikliniu gaubtu“.
Urbanistikos paveldo apsaugos tendencijų pokyčiai buvo matomi ir Lietuvoje, tiesa, kartais įgaudami specifines formas, susijusias su sociopolitine situacija, todėl šioje publikacijoje siekiama glaustai apžvelgti Lietuvos urbanistikos paveldo apsaugos kaitos tendencijas nuo apsaugos sistemų atsiradimo tarpukariu iki šiandienos, aptariant ne tik parengtus projektus, bet ir atliktus tyrimus, paskelbtas publikacijas, atskleidžiančius urbanistikos paveldo ir jo apsaugos sampratos kaitą.