Sėlos aktai

Šis leidinys – projekto „Žiemgala XIII a. dokumentuose“ tęsinys. 2014 m. buvo išleistas pirmasis šio projekto leidinys „Žiemgalos aktai. Acta Semigalliae“, skirtas 760-osioms pirmojo Žiemgalos padalijimo metinėms. Lietuvos kultūros tarybos dalinai finansuoto projekto antrąją dalį vykdė Žiemių pradas „Simkala“ drauge su Pasvalio krašto muziejumi.

Šio rinkinio tema – rytinė Žiemgalos kaimynė Sėla, kurios dalybų aktas sudarytas 1256 m. pabaigoje. 2016 m. sukanka 760 metų nuo šio akto sudarymo ir 600 metų – nuo pačiame Žiemgalos bei Sėlos paribyje įskūrusių Biržų pirmojo paminėjimo (Biržus pirmą kartą minintis 1416 m. rugpjūčio 23 d. Livonijos magistro laiškas paskelbtas „Žiemgalos aktuose“). Tad šis leidinys dedikuojamas šioms sukaktims.

Žiemgalos ir Sėlos istoriniai likimai XIII amžiuje buvo glaudžiai susiję. Juos sieja 1218–1226 m. formaliai gyvavusi Sėlos vyskupija, apėmusi rytų Žiemgalą ir šiaurės Sėlą, o taip pat galutinis viduramžių vokiečių ekspansijos rezultatas – Kuršo, Žiemgalos ir Sėlos padalijimas į bemaž lygias pietines ir šiaurines dalis, atitekusias atitinkamai Lietuvai ir Livonijai (nuo 1918 m. – Latvijai).

1256 m. Jersikos ir Sėlos dalybų aktas, be kita ko, vėl grįžta ir prie Žiemgalos, kurioje patikslina 1254-aisiais Rygos arkivyskupystės kapitulai tekusios Vakarų Žiemgalos Sparnenės žemės ribą: Vokiečių ordinas perleido kapitulai Pestenės gyvenvietę (dabartinę Apguldę Duobelės savivaldybėje Latvijoje). Šis aktas daug kuo unikalus. Jis kėlė ginčus jau iškart po jo sudarymo: kryžiuočiai buvo nepatenkinti, kad jį patvirtino tik laikinai Livonijos magistro pareigas ėjęs Rygos komtūras Liudvikas, neatsiklausęs Ordino kapitulos ir padaręs per daug nuolaidų Rygos arkivyskupui. Išskirtinis šis aktas ir tuo, kad jo išliko net trys originalo egzemplioriai, kurie šiandien saugomi Krokuvos ir Stokholmo archyvuose. Šiandien, skiriami Baltijos jūros ir daugiau kaip 1000 kilometrų, šie egzemplioriai po daugelio šimtmečių pirmą kartą vėl sudėti vienas šalia kito šio leidinio puslapiuose.

1256 m. Sėlos dalybų aktas teikia žymiai mažiau informacijos apie Sėlą nei atitinkami 1253 m. Kuršo ar 1254 m. Žiemgalos dalybų aktai. Sėlą jis apibūdina tik pagal išorinius jos valdymo centrus – Aizkrauklės ir Kuoknesės pilis – ir nemini jokių vietovardžių pačios Sėlos teritorijoje.

Šią spragą kažkiek užpildo kiti dokumentai, visų pirma Vokiečių ordino valdas pietiniame Dauguvos krante tvirtinanti 1254 m. gegužės 23 d. popiežiaus Inocento IV bulė, reikšminga šiaurinei (latviškajai) Sėlos daliai pažinti. Jos originalas nėra išlikęs, o joje tenkinamos Vokiečių ordino teritorinės pretenzijos pažeidžia Rygos arkivyskupo interesus, todėl yra abejonių dėl bulės autentiškumo.

Pietinės (lietuviškosios) Sėlos dalies vidinę struktūtą aprašo 1255 m. spalio mėn. Mindaugo Sėlos dovanojimo Vokiečių ordinui aktas. Kartu su pastaruoju Mindaugo aktu šiame leidinyje skelbiama minėtą Sėlos donaciją patvirtinanti popiežiaus Aleksandro IV 1257 m. liepos 13 d. bulė bei abu šiuos aktus transumuojantis 1393 m. gegužės 18 d. popiežiaus nuncijaus ir Masos vyskupo Jono Gabrielio dokumentas. Pastarasis reikšmingas dėl informacijos apie Mindaugo antspaudą (šiame leidinyje pilnai publikuojamas pirmą kartą). 1255 m. Mindaugo aktas jau yra neblogai žinomas Lietuvoje, mat 2003-aisiais, minint Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejų, buvo atvežtas eksponuoti į Vilnių iš Berlyno, kaip „svarbiausia išsaugota ir šiandien žinoma istorinė relikvija, susijusi su vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo asmeniu“ (Dolinskas, 2005). Ta proga jis buvo komentuojamas, fotografuojamas, apsvarstytas paties akto ir prie jo prikabinto antspaudo autentiškumas.

Į šį rinkinį įtraukta ir Rygos arkivyskupystės kapitulos 1298 m. birželio 12 d. sutartis su Danijos karaliumi Eriku VI Manvedu, kuriam už pagalbą kovoje prieš Vokiečių ordiną buvo pasiųlytos žemės Žiemgaloje, Jersikoje ir Nalšioje – iš jo galima spręsti, kad Rygos arkivyskupystei tuo metu dar prilausė gan plačios valdos į pietus nuo Dauguvos, kurios siekė net toliau į pietus, nei buvusios Sėlos ribos.

XIV a. antrojoje pusėje, kuomet Vokiečių ordinas vėl ėmė galvoti apie Sėlos užkariavimą, atsirado dar trys reikšmingi Sėlos aprašymai: du Mindaugui priskiriami suklastoti Sėlos dovanojimo aktai ir anoniminis Sėlos ribų aprašymas, datuojamas 1392 m. Šie aktai, nors juose iš esmės tik bandoma rekonstruoti XIII a. Sėlos ribas pagal jau gan miglotą savo meto supratimą, yra reikšmingi dokumentai, papildantys sėliškų vietovardžių aruodą ir mūsų žinias apie šį kraštą. Pavyzdžiui, tik iš anoniminio Sėlos ribų aprašymo sužinome apie Trakus, kurie turėjo būti Rokiškio rajone ir greičiausiai tapatintini su Papilių piliakalniu prie Obelių. Tik čia minimas ir Sėlos paribyje buvęs Latavos (Lettow, dabar – Palatavys, Anykščių raj.) piliakalnis, kuris gali būti susietas su Mindaugo karūnavimo vieta.

Šiandien nelengva lokalizuoti daugelį Sėlos aktuose minimų vietovardžių. Mažiausiai abejonių kelia dabartinėje Latvijoje esančio Sėlpilio (Salų savivaldybė) ir 1255 m. Mindaugo Vokiečių ordinui dovanotų Maleišių (Anykščių raj.) lokalizavimas (nors ir dėl jų būta kitokių nuomonių). Tačiau visi XIII–XIV a. aktuose užrašyti Sėlos vietovardžiai yra vieninteliai amžininkų užfiksuoti sėlių kalbos liudijimai, kuriuos nagrinėja kalbininkai, bandantys šį tą pasakyti apie išnykusią sėlių kalbą.