Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka 1940-1989 metais

Pirmosios lietuviškos knygos buvo išleistos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje, keliolika - ir kitose valstybėse, tačiau nuo Martyno Mažvydo „Katekizmo" (1547 m.) išspausdinimo lietuviška spauda vystėsi labai lėtai ir XVI-XVIII a. teišleista per puspenkto šimto knygų. Lietuvos šviesuoliai savo šalies praeitimi ir kultūra daugiau domėtis pradėjo XIX a. pradžioje. Caro valdžiai uždraudus spausdinti ir platinti spaudų lietuvišku raidynu, į Lietuvą lietuvišką spaudą gabeno knygnešiai, o lietuviai emigrantai Jungtinėse Amerikos Valstijose, Prancūzijoje ir kitur, stengdamiesi išlaikyti gimtąją kalbą, steigė bibliotekėles. Nedaug lietuviškų knygų buvo didžiausiose Rusijos bibliotekose Sankt Peterburge ir Maskvoje ir net tuo metu Rusijoje ketvirtoje pagal dydį Vilniaus viešojoje bibliotekoje, nemažas rinkinys buvo Karaliaučiaus universiteto bibliotekoje. Spaudos draudimo panaikinimas paskatino didelius kultūros gyvenimo pokyčius, pradėta leisti daugiau lietuviškų leidinių, ypač periodinių, kurti teatrus, lietuviškas mokyklas. Bene rimčiausiai lietuviškos spaudos rinkimo ir išsaugojimo darbo ėmėsi 1907 m. įkurta Lietuvių mokslo draugija, tačiau įpareigotos institucijos, atsakingos už lietuviškos spaudos rinkimą ir išsaugojimą, nebuvo. Nuo 1919 m. sausio 2 d. Vyriausybė įsikūrė Kaune. Švietimo ministerija jau pirmąjį darbo mėnesį susirūpino beglobių carinių įstaigų ir iš Lietuvos pasitraukusių asmenų turto apsauga, mokyklų inspektoriai ir vietos valdžios institucijos buvo raginamos rūpintis beglobėmis likusiomis bibliotekomis, nesant galimybių jas apsaugoti - vežti į Kauną, ministerijoje buvo įsteigti specialūs etatai surinktoms knygoms tvarkyti.Ministras pirmininkas 1919 m. gruodžio 20 d. pasirašė „Įsakymą apie Centralinį valstybės knygyną" - tai ir yra dabartinės Nacionalinės bibliotekos įkūrimo data. Per pirmus du veiklos dešimtmečius Biblioteka nespėjo ir negalėjo įsitvirtinti kaip rimta kultūros ir mokslo įstaiga. Tam priežasčių buvo daug: įai buvo pavesta rūpintis Lietuvos viešųjų bibliotekų tinklo plėtra (1937 m. apskričių miestuose veikė jau 16 bibliotekų, Biblioteka kontroliavo jų komplektavimą ir visą jų darbą), buvo kaitaliojamas privalomųjų nemokamų spaudos egzempliorių skaičius, 1923 m. ir 1934-1935 m. didelė vertingiausio jos fondo dalis buvo perduota Kauno universiteto bibliotekai. Švietimo ministerijos požiūriu Centralinis knygynas prilygo viešajai bibliotekai, spaudoje ir mokslo visuomenėje stengtasi sudaryti nuomonę, kad tokia biblioteka nereikalinga, ją reikėtų perduoti Kauno universitetui.Nors 1936 m. priimtame Valstybinių viešinu bibliotekų įstatyme buvo nustatyta jos prievolė rinkti ir saugoti Lietuvoje ir užsienyje išleistus leidinius lietuvių kalba (tokia nuostata buvo ir įsakyme dėl steigimo), tam sąlygų nebuvo - trūko ir kvalifikuoto personalo (pirmaisiais metais Bibliotekai vadovavęs prof. E. Volteris buvo dirbęs tuometinio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) mokslų akademijos bibliotekoje, tačiau vėliau vedėjų pareigas ėjo žmonės, neturintys supratimo ir tokio darbo patirties, o, pvz., 1938 m. joje dirbo tik šeši darbuotojai), patalpų (pradžioje dirbo keliuose kambariuose Seimo rūmuose, vėliau nuomojo patalpas „Pažangos" akcinės bendrovės pusrūsyje ir jokio kultūrinio, o juo labiau - mokslinio darbo negalėjo atlikti), kaip privalomasis egzempliorius gaunami leidiniai buvo išduodami į namus, joje buvo didžiausias abonementas Kaune (Kauno universiteto biblioteka turėjo nedidelę skaityklą ir leidiniai studentams į namus buvo išduodami tik profesūrai tarpininkaujant). Daugiau stabilumo Bibliotekos darbe atsirado jos vedėju paskyrus J. Rimantą. Jis jau seniai domėjosi bibliotekiniu darbu, jį rėmė tuometinis didžiausias autoritetas - Kauno universiteto bibliotekos direktorius prof. V. Biržiška. Jau pirmomis darbo Bibliotekoje dienomis J. Rimantas raštuose Švietimo ministerijai ir straipsniuose spaudoje nurodė pagrindines darbo kryptis: atlikti fondo ir katalogų patikrinimą; įsteigti archyvinio saugojimo fondą, kuriame būtų renkama ir saugojama lietuviška ir lituanistinė spauda - apsaugos sumetimais ja skaitytojai galėtų naudotis tik vietoje; Bibliotekai skirti patalpas, atitinkančias jos veiklos ir skaitytojų aptarnavimo reikmes; skirti daugiau etatų ir sudaryti galimybes tobulintis; [...]. [Iš leidinio]