Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos lotyniškoji knyga XV–XVII a.

Trijų dalių monografijoje siekiama knygotyros aspektu išanalizuoti lotyniškosios LDK knygos raidą XV–XVII a.: atsižvelgiant į objektyvias to meto knygininkystės plėtros sąlygas, atskleisti svarbiausius lotyniškų knygų poreikio formavimosi, LDK knygų leidybos, poligrafijos, repertuaro struktūros, lotyniškų knygų paplitimo LDK visuomenėje ypatumus. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knygos lotynų kalba – 1) visi LDK teritorijoje išspausdinti lotyniški leidiniai ir 2) LDK autorių parašyti, bet dėl įvairių priežasčių svetur išspausdinti kūriniai. Taigi tyrimų laukas apibrėžtas laikantis dviejų požymių – valstybės teritorijos bei autoriaus pilietybės.

Lotynų kalbos vartojimas XV a. pabaigoje įsitvirtino pagrindinėse valstybės politinio, religinio ir kultūrinio gyvenimo srityse. Ir jis, ir gausėjantys bei stiprėjantys valstybės ryšiai su Vakarų Europa XV–XVII a. lėmė didžiulę lotyniškosios spaudos gausą bei įvairovę.

Studijoje aptariama knygų leidimo dinamika, pateikiama teminė ir tipologinė lotyniškų knygų charakteristika, atskleidžiama autorių ir parengėjų sudėtis. Lotynų kalba spausdintos LDK autorių knygos paplito toli už valstybės sienų – tai rodo geografinė poligrafijos įmonių, spausdinusių ir platinusių Lietuvos knygas, įvairovė. Lyginamoji statistinė įvairiomis kalbomis išleistų knygų analizė liudija, jog beveik pusę visos produkcijos, spausdintos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, sudarė leidiniai lotynų kalba. Tai leidžia tvirtinti, kad XV–XVII a. valstybės kultūriniame gyvenime nei polonizacijos, nei rutenizacijos tendencijos negali būti laikomos vyraujančiomis.