Kad Lietuvos politinis gyvenimas pasiekė valstybės struktūrinės krizės stadiją, manytina, neabejoja daug kas. Prieštarautų nebent tie, kurie šiandien valdžioje. Seimas, kalbant tiesiai, sugriuvęs, Vyriausybė nešvari, o Prezidentūra neveiksni. Kokie žodžiai gali tai pridengti, kokie lūkesčiai gali tai pateisinti? Krizė apėmusi ne tik politikus. Krizė apėmusi visą tautą. Pastarosios du tipiškiausi bruožai - katastrofiška emigracija ir atlaidus pralenkiančios įvairiausiosios alaus šventės. Savo kasdieniame gyvenime, savo vidaus pasaulyje priėjome ribą, kurios peržengti nevalia. Susipriešinimo, išsiskaidymo, izoliavimosi, naikinimosi kryptimis toliau eiti nebegalime. Moralinis atsinaujinimas ir atgimimas darosi Lietuvos problema ir uždaviniu.Niekas neprieštarauja, kad gyvename globalizmo epochoje. Kas gi tas globalizmas? Globalizmas - tai mutavęs komunizmas, nes abiejų tikslai vienodi - naujas, betautis žmogus ir pasaulinė gerovės valstybė. Skirtingi tik jų įgyvendinimo metodai: komunizmas nesutinkančiuosius žudė, globalizmas leidžia nusižudyti patiems. Vienas naudojo nuosavybės suvalstybinimą, kitas - laisvąją rinką ir migraciją. Vieno kriterijus buvo ištikimybė abstrakčiai idėjai, kito - konkrečiam pinigui. Idėja žlugo, pinigas veikia. Europos Sąjunga - tai globalizmo subproduktas, pretenduojantis perimti galios centrą.