Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje

Tyrinėdami LDK istoriją (prasmingas užsiėmimas Lietuvos vardo tūkstantmečio proga), turime nepamiršti, jog LDK buvo daugiatautė valstybė, kurioje totoriai užėmė svarbią vietą, o jų tikėjimas (islamas) taikiai gyvavo greta judaizmo ir krikščionybės. Lietuvos totoriai pasižymėjo kaip narsūs kariai, gynę Lietuvos vardą. Ir 1991 m. Sausio 13-ąją už Lietuvą žuvusi Loreta Asanavičiūtė – totorių kilmės.

Solidžiai išleistoje 300 puslapių knygoje rasime atsakymus į savo DUK (dažnai užduodamus klausimus). Sužinosime, kad, anot turkų filologijos profesoriaus A. Muchlinskio, 1857 m. Sankt Peterburge išleidusio knygą „Lietuvos totorių kilmės ir būklės stadija“, „kai visa Europa gink­lavosi kalaviju prieš musulmonus, – tuomet išmintingi Lietuvos valdovai su meile ir svetingumu kvietėsi į savo valdas totorius“ (p. 5). Yra žinoma, kad totorių būriai, kaip sąjungininkai arba samdiniai, dalyvaudavo lietuvių rengiamuose žygiuose dar Gediminui valdant (pvz., per 1320 m. karą su kryžiuočiais). 1395 m. Lietuvoje prieglobstį rado Tamerlano sutriuškintas chanas Tochtamyšas, o jo sūnus Dželal-ad-Dinas dalyvavo Žalgirio mūšyje. Tarp totorių būta nemažai diplomatų: XV–XVII a. jie, mokėdami arabų kalbą ir raštą, dažnai eidavo karaliaus kanceliarijos raštininkų ir totorių vertėjų pareigas, savarankiškai vykdydavo diplomatines misijas. Bene žymiausias totorių diplomatas – Abrahimas Timirčičius (m. apie 1530). 1507–1509 m. jis rezidavo Kryme ir dalyvaudavo iš Lietuvos atvykstančių pasiuntinių derybose su chanu Mengli Girėjumi.

Tarp Lietuvos totorių – ne tik kariai, bet ir architektai (Stepanas Kričinskis, 1874–1923, buvo Bucharos emyro rūmų architektas, pastatė didžiąją Sankt Peterburgo mečetę), muzikantai, kompozitoriai, rašytojai, poetai, gydytojai, inžinieriai, mokslininkai ir kt. Totoriai aktyviai dalyvavo ir musulmonų judėjimuose Kryme, Kaukaze ir Pavolgyje; tarp žymiausiųjų – generolas Matvejus Sulkevičius (pirmosios musulmoniškos Krymo vyriausybės ministras pirmininkas; 1865–1920), pulkininkas Hasanas Konopackis (1879–1953; turėjo didelės reikšmės formuojant Juzefo Pilsudskio remiamą baltarusių armiją 1919 m.).

Pasak Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininko Ado Jakubausko, Lietuvos totoriai, savo gimtąją kalbą praradę dar XVII a., išliko religijos (islamo) dėka (p. 29). Kaune mečetė pirmąsyk duris atvėrė 1933 m., 1947 m. uždaryta; jos patalpose įrengtas mėgėjiškas cirkas. Nuo 1991 m. mečetė vėl veikia. Lietuvoje žinomi Keturiasdešimties Totorių, Nemėžio, Raižių kaimai, kuriuose iki šiol gyvena totoriai, stovi mečetės. Pokario laikotarpiu dar veikė medinė Vilniaus Lukiškių mečetė ir šalia jos esančios kapinės (miziaras); ją sovietiniai buldozeriai nugriovė 1968 m. – vietoj maldos namų išdygo mokslo institutai. Sunaikintos totorių gyvenvietės, kurių liko tik pavadinimai – Kozaklarai, Kolnolarai, Merešlėnai, Melekonys, Liudvinavas, Kazbėjai, Afindzėvičiai, Vinkšnupiai, Bazorai ir kt. 1998 m. įkurta vieninga religinė organizacija Lietuvos musulmonų sunitų dvasinis cent­ras – muftiatas. Tarp totorių dabar – 8 mokslo daktarai. Totorių kilmės buvo ir rašytojas nobelistas Henrikas Senkevičius (1846–1916), Holivudo žvaigždė Charlesas Bronsonas (1921–2003), Seimo narys, mokslininkas, rašytojas Vladas Žalnerauskas (1941–2008), lietuvių išeivijos visuomeninis ir politinis veikėjas Juozas Vilčinskas (1909–1992), filosofijos mokslų daktaras, muftijus, orientalistas Jakubas Šinkevičius (1884–1966), Čingischano palikuonis (Lietuvoje gyveno ne vienas didžiojo chano palikuonis), soltanas Džanibekas Punskis (apie 1556–1568), Kauno Valstybės teatro balerina Olga Malėjinaitė (1907–1939), šachmatininkas, technikos mokslų daktaras, laikraščio „Lietuvos totoriai“ steigėjas Romualdas Makaveckas (1933–2006) ir kt.