Izaokas

„Izaokas“ – vienas paskutinių Antano Škėmos (1911–1961) parašytų kūrinių. Jame aistringai ir su geliančia ironija svarstomi kaltės ir keršto, laisvės ir prasmės absurdiškame pasaulyje klausimai.

Apysakos rankraštį rašytojas 1961-ųjų rugsėjį atsivežė į Santaros-Šviesos suvažiavimą. „Pasirūpinkite mano knygute, nes, jei ne jūs, niekas jos neišleis“, – sakė Škėma, „Izaoką“ patikėdamas Vytautui Kavoliui. Rugsėjo 11-ąją, grįždamas iš Santaros-Šviesos suvažiavimo, rašytojas žuvo automobilio katastrofoje.



Beje, istorija apie Kainą ir Abelį sufalsifikuota. Tebuvo du Kainai. Mušk, mušk! – staiga suriko Izaokas ir ištiesė delnus.

Antanas Škėma „Izaokas“



„Izaoką“ iš Antano Škėmos kūrybos išskiria paskutiniojo kūrinio stigma.

Andrius Gluosnis („Gluosnis – tai toks medis lietuviškai“) ir Izaokas – toks pat jaunas žydas iš Kauno ir iš Biblijos, besijuokiantis. Auka ir budelis, susikeičiantys vietomis žmogaus vienkartiškumo, Biblijos, meno amžinumo ir Holokausto šiurpo akivaizdoje, lydimi esesininkų ir enkavedistų juoko, kito, kitokio, nužmoginančio.

Kas juokiasi iš mūsų? Ir iš ko mes?

Kūrinys, kurį sunku skaityti, bet dar sunkiau likti neperskaičius.”

Viktorija Daujotytė



Nieko panašaus lietuvių literatūroje dar nėra buvę.

„Izaokas“ yra viena iš komiškiausių knygų lietuvių literatūroje. Desperacija joje maišosi su komiškais elementais. Kaip Hėgelis sakytų: per paniekos kupiną juoką dvasia įgyja šiek tiek laisvės.

Liūtas Mockūnas



„Izaokas“ – tai kūrinys apie nužudytojo juoką, kuris post mortem tampa nesutramdomas ir visagalis.

Nerijus Milerius